Kiekvienas žmogus - atskira istorija

Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje eksponuojama dailininko, fotografo, Dusetų kultūros veikėjo, Kultūros centro Dailės galerijos direktoriaus Alvydo Stausko fotografijų paroda.

Šioje parodoje – 15 dusetiškių portretai, labai tikroviški, nepagražinti – tokie, kokie jie yra kasdieniniame gyvenime. Portretai tų, kurie yra šalia ir tų , kurių jau nebėra, kurie liko tik daugelio mūsų atmintyje. Tik pamačiusi šią dusetiškių galeriją, labai, labai panorau parašyti straipsnį. Tai man tarsi dovana, nes apie kiekvieną portrete esantį žmogų galėčiau dalintis įspūdžiais, prisiminimais, jų pamokymais, jų patarimais. Likimas man buvo dosnus, kad suteikė galimybę pažinti šiuos Dusetoms nusipelniusius žmones. Gaila, kad čia tik nedidelė dalis veiklių, įdomių, išradingų ir ypatingų dusetiškių. Kai kurių jau nebėra tarp mūsų – jie jau iškeliavo į Amžinybę, tačiau žiūrint į jų portretus aplanko toks jausmas, kad jie čia pat, šalia mūsų.

Nuostabu, kad fotografuodamas Alvydas sugebėjo kiekvienam žmogui surasti tik jam pritinkančią buities, būties, gamtos, nuotaikos, džiaugsmo ir natūralaus buvimo savyje kertelę, nemėgindamas fotografijų išprievartauti šiuolaikinių technologijų galimybėmis, nesistengdamas parodyti to, ką ne visi mirtingieji gali pamatyti moderniose fotografijose.

Pirmiausia – rašysiu apie tuos žmones, kurių jau nėra tarp mūsų ir kurių buvimą, kiekvienas jį pažinojęs saugo savo prisiminimuose.

Danutė Stankevičienė – mokytoja, literatė, gėlininkė, tautodaolininkė, kraštotyrininkė, nepaprasta darbštuolė, šių metų balandžio mėnesį būtų atšventusi 86 metų sukaktį, tačiau jau prieš penketą metų iškeliavo į Amžinybę, palikusi mums savo poezijos knygeles, daugybę rankdarbių, meniškai sukurtą gėlyną prie savo namų. Ir šią nuotrauką, kurioje ji – su aukštaitiškais tautiniais drabūžiais, plonos drobelės nuometu, kuriuos išaudė ir pasiuvo savomis rankomis.

Konstancija Leleikienė – mūsų talentingoji senolė, tautodailininkė, priaudusi daugybę sudėtingiausiais raštais sukurtų staltiesių, lovatiesių, milų, čerkesų ir ploniausių drobelių. Jos taip pat nebėra – ji iškeliavo pas Dievulį sulaukusi 90 metų. Liko jos austi darbai, kurių vienas – labai meniška lovatiesė puošia ir ją fotografavusio menininko Alvydo Stausko namus.

Mykolas Sipavičius – vienas iš garsiausių Lietuvoje Peterburgo armonikų meistrų, mokėjęs groti daugybe muzikos instrumentų. Jis buvo ne tik meistras bet ir muzikantas – kūrėjas. Dar ir šiandien internete galima pasiklausyti jo nuostabių kūrinių – POLKOS ir VALSO... Mykolo Sipavičiaus taip pat nebėra mūsų tarpe – prieš du metus jis paliko šį pilną garsų, originaliausių jo paties rankomis sukurtų darbo įrankių, pasaulį. Liko ne tik jo nuotrauka su „Peterburska" armonika rankose, bet ir nemažai armonikų pas žmones, prie kurių prisilietė jo rankos ir kuriomis groja ir ateityje gros šio muzikos instrumento mylėtojai.

Apie šalia esančius, dažnai sutinkamus, kalbinamus, ir portretuose pavaizduotus žmones – šiek tiek nedrąsu rašyti. Tegul jie man atleis, nes tai tik mažas žvilgsnis į jų asmenybes, žvelgiant per Alvydo objektyvą, sukurtas mano apmąstymuose. Visi šie žmonės menininkai – kūrėjai, visi jie atskleidė mums dalelę savo vidinio pasaulio, savo drąsa dažnai stebindami ir glumindami.
Labai romantiškas buvusio mūsų klebono Salvijaus Pranskūno portretas Sartų ežero fone. Klebonas Salvijus 16 metų dirbo klebonu mūsų Švč. Trejybės parapijoje. Kaip ir visi vieši asmenys, jis taip pat buvo vienų mylimas ir mėgstamas, kitų nelabai..

. Tačiau jis buvo jautrios sielos dvasininkas – kūrėjas. Jis buvo ne tik kunigas, bet ir žmogus, su savo paklydimais ir ieškojimais, su begaliniu noru, kad tikintieji niekada nesustotų amžinųjų vertybių paieškose. Gyvendamas Dusetose parašė romaną „Atviras".

Gerbiamam klebonui Salvijui norisi nusiųsti didelius linkėjimus iš Dusetų: gyveti, būti, ir toliau ieškoti stiprybės kelionėje tarp Dievo ir žmogaus. Ir labai norėtųsi, kad jis atvyktų į Dusetas.

Pats įspūdingiausias, tarsi simbolizuojantys amžiną ryšį su Dusetomis, yra Dusetų krašto Garbės piliečio, rašytojo Donato Čepuko portretas. Dabar jis retas svečias Dusetose, gyvena ir sveiksta Utenoje. Nuotraukoje Donatas pasirėmęs ranka į ,galbūt savo bendraamžį, medį Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios fone. Čia jis – kaip tas medis, kaip ta mūsų šventovė visada bus MŪSŲ.

Dabar tik trumpai peržvelgsiu likusius dešimt portretuose esančių dusetiškių, kuriuos kasdieną sutinkame miestelyje, parodose, renginiuose, susitikimuose, bažnyčioje.

Tautodaikininkė, literatė, tapytoja Angelė Braknienė: mūsų fotomenininkė, publicistė karpinių meistrė Vilija Visockienė - technologijų mokytoja metodinininkė, meniškos sielos auklėtinių puoselėtoja Svetlana Raugienė – visos jos su gėlių puokštėmis. Visos jos mįslingai šypsosi, tarsi užbaigusios kažkokį labai reikšmingą gyvenimo, veiklos, kūrybos etapą...

Ir mums visai nesvarbu, kokia proga gėlės dovanotos, nes tos puokštės – tai padėka, pagarba, pripažinimas.

Dailininkas ir muzikantas Eugenijus Raugas – valiūkiškai nusiteikęs su armonika rankose iš portreto mums skleidžia savo mokėjimą džiaugtis gyvenimu ir meilę senajam kaimui...
Erikas Čypas portrete - šalia šimtamečių medinių durų. Tai mūsų tautodailininkas – medžio poetas, medžio dainius, medžio prakalbintojas. Laimingas ir ramus jau daug darbų nuveikęs...
Dailininkė Nomeda Saukienė portrete, kaip ir gyvenime – laisva nuo bet kokios įtakos. Laisva savo apsirengimuose, savo gyvenimo būdu, draugystėmis, ir net laisva savo kūryboje nuo savo įžymiojo , garsaus dailininko Šarūno Saukos. Ji ir gyvenime ir kūryboje pasilieka savimi.

Literatė, vertėja, žurnalistė Indrė Klimkaitė – naujas veidas Dusetų padangėje. Fotografijoje - su savo versta iš vokiečių kalbos knyga „Izola". Kaip ir gyvenime, taip ir portrete ji rami, susikaupusi ir planuojanti dar daugybę darbų ateičiai...

Fotomenininkė, daugelio tarptautinių apdovanojaimų laureatė, išgarsinusi Dusetas visame pasaulyje Normantė Ribokaitė, šioje Alvydo fotografijoje – atrodo, žiūri į visus mįslingu žvilgsniu, žadėdama dar daug kuo nustebinti... Ir ne tik mus, dusetiškius...

Pabaigai – du portretai : mokytojo, medžio skulptoriaus, fotografo, pozavusio savo klasikinės fotografijos darbų parodoje, Genadijaus Kovaliovo ir pedagogo, menininko,menotyrininko, videofilmų apie meną kūrėjo , Raimondo Gapšio. Šie dusetiškiai buvo pradininkai: Raimondas dailės mokymo Dusetų K.Būgos mokykloje, Genadijus – buvo bene vienintelis fotografas Dusetose ( kiek prisimenu, gal nuo 1965 metų) tapęs visų Dusetose vykusių įvykių metraštininku – fotografu., ir daugelio fotografijos mėgėjų pirmuoju mokytoju.

Šiame straipsnyje nesuskaičiavau šių iškilių dusetiškių apdovanojimų, garbės raštų, per gyvenimą sukurtų darbų, su savo kūriniais aplankytų šalių.. Mano tikslas – pasidžiaugti MŪSŲ šviesuoliais, pakviesti dusetiškius į K. Būgos biblioteką pamatyti šią portretų galeriją, ir laukti sekančios Alvydo Stausko parengtos portretų parodos, nes dar yra ką fotografuoti ir įamžinti Dusetose.

Marija VARENBERGIENĖ