Skaitome drauge su visa Lietuva

2016 05 10

   Visa Lietuva gegužės 7 – tąją dieną šventė spaudos, atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje gražiai ir turiningai paminėta ši diena.

   Nors gražus pavasario oras kvietė į gamtą, aktyviausios Dusetų literatų klubo „Atgaiva“ narės rinkosi nešinos savo kūrybos pluošteliais. Džiugu, kad mūsų biblioteka visada šiltai ir svetingai priima kiteratūros bei meno mylėtojus, kad aktyviai talkina rengiant įvairias parodas, dalinasi nujausiomis knygomis ir periodinės spaudos leidiniais.

   Klubo narė Julija Umarienė skaitė eiles apie prabėgusius jaunystės metus, apie gamtos ir žmogaus likimų jungtį.  Štai Julijos eilutės apie rasos lašelį:

 

                     „ Kur jisai nukris,

                       Kur jisai ištirps,

                       Ar saulės spindėjime

                       Į rūką pavirs?

                       Ar pelkės klampynėj

                       Su skausmu jis džius,

                       Ar grumsto sugertas,

                       Jis mindomas bus.?...

   Elena  Arminienė skaitė eiles apie žmogaus vietą pasaulyje, apie likimo kelius, kurie kartais būna klaidūs ir nežinomi:

                     „...Kai gyvenimo kryžkelėj stovėjau

                     laimingo kelio klausiau

                     keturių brolių vėjų...

                       Gal nesuprato...

                       Gal negirdėjo –

                       jie nutylėjo...“

   Elena Antonova daug gražių žodžių  surado kalbėdama apie žmonių gerumą, gailestingumą apie tikėjimą į gėrį:

                       „Gražiausios akys, kada žmogus myli,

                       kai žodžių nebereikia...kada lūpos tyli...

                       Kai akimis neši kitiems paguodą –

                       Tada jauti, kad viską atiduodi...“

   Šių eilučių autorė, Marija Varenbergienė,  kalbėjo apie žmogaus galimybių trapumą, likimo dovanojamas šviesos akimirkas:

                          „...Aš dar galiu

                          ištiest pagalbai ranką,

                          jei žmogui bus sunku,

                          jeigu manęs reikės..

                         ....   Tik negaliu aš laiko sustabdyt

                          taip greitai lekiančio

                          ir nešančio mane

                          prie slenksčio nebūties...

                          Tik negaliu

                          nupjauti ąžuolo,

,

                            nors jo pavėsyje

                            žolynai nežydės –

                            man gera čia,

                            ateit, pabūt ir pasėdėt...“

   Taip grazžiai romatišžkai ir jaukiai pabuvome drauge ir savo širdžių kalbėjimu pagerbėme šią prasmingą  SPAUDOS  ATGAVIMO,  KALBOS  IR  KNYGOS  šventę.

                                                 Marija  VARENBERGIENĖ