Angelė Braknienė: „Tegul mano darbai lieka prisiminimui...“

Balandžio 13 d. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje buvo atidaryta tautodailininkės, poetės, literatų klubo „Atgaiva“ garbės narės, dviejų knygų autorės Angelės Viburytės - Braknienės tapybos darbų paroda.

Renginį vedusi mokytoja literatė Leokadija Malcienė pristatė parodos autorę kaip be galo darbščią, sumanią ir energingą, ką vėliau patvirtino ir visi sveikinusieji, negailėję gerų atsiliepimų kūrėjai. Garbaus amžiaus, tačiau labai jaunatviškai atrodančiai moteriai žvalumo, kantrybės, išradingumo ir kūrybiškumo gali pavydėti ne vienas jaunas žmogus. Menininkė audžia, mezga, neria, siuvinėja, riša kilimus, dainuoja, rašo knygas, tapo paveikslus, augina gėles, o jos keptų pyragų įvairove ir gardumu įsitikinome patys, pavaišinti renginio pabaigoje.

Tai jau vienuoliktoji personalinė Angelės kūrybos paroda. Nors pati autorė kalbėjo, kad daugiau tapybos parodų neberengs, tačiau jos gerbėjai tam prieštaravo ir linkėjo nemesti teptuko, o kurti ir toliau, nes tik kūryboje galima rasti sielos ramybę ir gyvenimo džiaugsmą. „Dievas Tau davė daug talentų ir negali jų užkasti žemėn. Žodžiu ir vaizdu moki parodyti džiaugsmą ir skausmą, moki paguosti, patarti ir nuraminti. Tavo paveikslai spinduliuoja ramuma, optimistiškai nuteikia spalvų žaismas, juose įžvelgiame jaunatvišką, švarią tavo dūšią, gėrimės, kaip nuostabiai moki perteikti gyvąją gamtą. Menas privalo žmogų taurinti, kilninti... Bet jei nori garbės ir pinigų, keisk, miela Angele, tapybos stilių!“,- pusiau juokais, pusiau rimtai užbaigė savo sveikinimą Dusetų klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Dusetų meno mokyklos dailės mokytojas, dailininkas Romualdas Pučekas pasakojo, kad menininkė prašo jo patarimų, tačiau nedrįsdamas sugadinti jos išsiugdyto meninio stiliaus, kas yra labai svarbu savamoksliams liaudies dailininkams, jis pataria tik dėl spalvų paletės ir nuolat skatina dirbti, kurti, nesustoti: „Prieš šimtą metų mėgėjų ar vaikų kūryba nebuvo vertinama, tačiau XX a. pradžioje prasidėję istoriniai perversmai, revoliucijos palietė ir dailę. Suvokus, kad akademinė tapyba neatspindi gyvenimo realijų, buvo ieškoma naujų vizualinės raiškos būdų, atsigręžta į savamokslius kūrėjus. Provincijos miesteliuose, kalnų kaimeliuose buvo atrasti liaudies perliukai, tokie kaip Nikas Pirosmanis Gruzijoje. Lietuvoje tokių žmonių taip pat žinome ne vieną – tai Lionginas Šepka, Petronėlė Gerlikienė, Monika Bičiūnienė ir kiti. Tai labai įdomus fenomenas, paslaptis – niekas nežino, kada, kokiame gyvenimo periode žmogus paims į rankas teptuką ir pradės tapyti. Nelengva nugalėti kasdienybės kiautą, bet kūryba kartais prasiveržia su tokia jėga, kad nugali viską. Reikia laiko tarpo atsitraukti ir vėl pasinerti kūrybon su nauja energija, su prisiminimais apie tėviškę, kurie mus praturtina, maitina, teikia dvasinės atgaivos, gyvenimo džiaugsmo ir stiprybės. To ir linkime – kūrybos ir stiprybės.“ Atidarymo metu iš pačios autorės išgirdome, kad menas jai artimas nuo pat vaikystės. Dar maža būdama, jau kurdavo raštus mamytės audžiamoms lovatiesėms, mokykloje turėjo mėgstančią piešti mokytoją, kuri dalinosi su mokiniais dailės paslaptimis. Tas R. Pučeko paminėtas kasdienybės kiautas ilgai laikė suspaudęs Angelės menišką sielą, tačiau pabandžiusi išreikšti savo jausmus dažais, ji jau daugybę metų nepaleidžia teptuko iš rankų. Sluoksnis po sluoksnio kloja drobėje menininkė vaikystės, jaunų dienų prisiminimus apie tėviškės miškus ir kalnelius, numelioruotas sodybas, vaiko akimis regėtus, kai kada jau primirštus, tačiau vaizduotės galiomis atgaivintus vaizdus. Kleketuoja tuose paveiksluose gandrai, ganosi stirnos. Dusetų bažnyčios klebonijos sode noksta obuoliai, sirpsta vyšnios. Atrodo, tuoj išgirsime 1936 m. vasarą tame sode gainiojusių kamuolį vaikų balsus. Šių aukštaitiškų peizažų nuoširdumą itin pabrėžė Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius dailininkas Alvydas Stauskas: „ Nustebau pamatęs, kad šioje parodoje eksponuojama tiek daug darbų. Padvigubėjo paveikslų formatas, jie tapo linksmesni, šviesesnių spalvų, o svarbiausia – jie išlieka tokie pat nuoširdūs. Menininkui svarbiausia yra nuoširdumas, kas išgyventa, kas išjausta, kas eina iš pačios širdies.“

Iš Zarasų kultūros centro atvykusi etnografė Rima Vitaitė nuoširdžiai džiaugdamasi stebėjosi: „Sakoma, Dievas davė ir dribtelėjo... Kiek sugebėjimų telpa šiame žmoguje! Angelė ne tik užsiima vaizduojamaisiais ar taikomaisiais menais, bet ir kuria eilėraščius, o jos prozą, iš dūšios suguldytą, tikrai labai įdomu skaityti...“

Zarasų krašto muziejaus darbuotojų vardu siunčiamą muziejaus direktorės Ilonos Vaitkevičienės sveikinimą perskaitė literatas Vasilijus Trusovas. Poetas ir pats padovanojo Angelei skirtą prasmingą akrostichą, kuriame linkėjo dar daug malonių nustebimo akimirkų.

Renginio pertraukėlėse skambėjo ansamblio „Svaja“ vadovės Janinos Kaškauskienės ir dainininkės Efrosinijos Partinauskienės atliekamos romantiškos dainos, kelios jų parašytos pagal A. Braknienės eilėraščius. Apsupta gausaus būrio bičiulių, apdovanota gražiausių gėlių puokštėmis ir šilčiausiais palinkėjimais, parodos autorė neslėpė savo susijaudinimo nuo parodyto dėmesio jos kūrybai ir nuoširdžiai dėkojo visiems svečiams, gerb. klebonui, dainininkėms, bibliotekos šeimininkėms, suteikusioms erdvę parodai.

Pabaigai - keletas menininkės minčių apie gyvenimo prasmę ir skubantį laiką iš jos knygos „Kur banguoja Indraja“: „Žmogaus gyvenimą sudaro tūkstančiai dienų, ir kiekviena kitokia, nepasikartojanti, kiekviena turi savo prasmę. Jaunystėje jų neskaičiuoji, o nežabotai bėgant metams, gyvenimas, įvykiai, godos, net mažmožiai, jeigu juos atiduoda atminties aruodai, tampa nepaprastomis istorijomis ir kitaip išsipildžiusiomis svajonėmis ir darbais. Garbiame amžiuje visa tai neduoda apsnūsti, nuobodžiauti, užsidaryti savo pasaulyje. Tada pamąstai, kiek padaryta, kiek prarasta, ką dar gali palikti po savęs.(...) Tegul mano darbai lieka prisiminimui kartų kartoms...“ (A. Braknienė)

Vilija VISOCKIENĖ

Nuotraukos autorės