Dusetose viešėjo profesorius dr. Libertas Klimka

Po ilgesnės pertraukos Zarasų viešoji biblioteka tęsia suaugusiųjų švietimo programą „Civitas". Tarpininkaujant Pilietinės visuomenės institutui inicijuojamos ir rengiamos viešos diskusijos vietos žmonėms aktualiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Kovo 24 d. „Civitas" pakvietė į susitikimą su profesoriumi dr. Libertu Klimka Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje.

Susitikimo tema „Kuo įdomi Lietuva: gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautiniai papročiai ir tradicijos". Dr. L. Klimka puikiai žinomas kaip fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesorius. Jis taip pat yra naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininkas Lietuvoje, vienas pagrindinių mokslo populiarintojų šalyje, parašęs per 800 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, nuolat bendradarbiauja su laikraščiais, žurnalais, dalyvauja Lietuvos radijo ir televizijos laidose. Išleido visą eilę knygų istorijos, kultūros tematika. Apdovanotas dr. Jono Basanavičiaus, Stasio Šalkausko, Lauryno Ivinskio premijomis. Tad į susitikimą su šiuo žinomu, gerbiamu ir mylimu Lietuvos šviesuoliu susirinko gausus klausytojų būrys ne tik iš Dusetų miestelio, bet atvyko ir Antazavės, Zarasų mokytojai su mokiniais. Mažoje Kazimiero Būgos bibliotekos salėje sunkiai tilpo visi norintys paklausyti profesoriaus paskaitos. L. Klimka į Dusetas atvyko Gandrinių - prosenoviškos šventės, mūsų protėvių laikytos Naujaisiais metais - išvakarėse. Pajuokavęs, kad ryte per radiją paskelbęs apie gandrų sugrįžimą, kelionėje nepamatė jų nė vieno, profesorius pradėjo įspūdingą paskaitą, trukusią keletą valandų, kurios niekam neprailgo. L. Klimka apžvelgė ilgą mūsų tautos nueitą kelią nuo pačių jos susikūrimo ištakų iki šių dienų. Pradėjęs šią apžvalgą, istorikas pirmiausiai pasidžiaugė, kad Dusetose stovi paminklas kalbininkui Kazimierui Būgai, ir apgailestaudamas pridūrė, kad kitam tautos patriarchui Jonui Basanavičiui net Vilniuje nėra paminklo. O kiek dar Lietuvai nusipelniusių garbingų žmonių nesulaukė deramo įvertinimo, yra pamiršti. Siekdami jiems grąžinti nors dalį skolos, L. Klimka kartu su profesoriumi mokslo istoriku Juozu Algimantu Krikštopaičiu neseniai išleido solidžią knygą „Istorijos vėjų pagairėj", kurioje ne tik nagrinėjami Lietuvos švietimo ir mokslo raidos esminiai etapai, bet ir prisimenami asmenys, kurių veikla labiausiai įtakojo politikos, kultūros ir mokslo tapsmą mūsų krašte. Šią bei kitas istoriko knygas buvo galima įsigyti paskaitos metu.

Žiniasklaidoje, įvairių švenčių metu daug skaitome ir girdime apie tautiškumą, meilę Lietuvai, bet retai susimąstome, kas tai yra. Profesorius labai aiškiai ir nuosekliai, pasitelkdamas vaizdinę medžiagą – skaidres, - išdėstė, kaip jis tai supranta. Anot jo, tautiškumą sudaro trys pagrindiniai dalykai – gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautos papročių žinojimas. Didžiuodamiesi savo unikalumu, išskirtinumu pasaulyje, tuo pačiu bauginančiai greitai prarandame ir užmirštame tas vertybes, be kurių Lietuvos gali nebelikti geopolitiniame žemėlapyje. Mūsų kalbą - vieną archajiškiausių indoeuropietiškų kalbų – sudaro trys milijonai šaknų, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kasdieniniame bendravime jaunimas vartoja tik 300 žodžių, iš jų trečdalį sudaro keiksmažodžiai ir tarptautiniai žodžiai. O skurstant kalbai, skursta ir mąstymas.

Kalbėdamas apie istorinę atmintį, L. Klimka priminė pačius garsiausius istorinius mūšius, kuriuose sprendėsi Lietuvos kaip valstybės išlikimo klausimas, išvardino taktines gudrybes ir parodė karvedžių sumanumą, kurio dėka buvo pasiektos pergalės prieš žymiai galingesnius priešus. Tai Mėlynųjų Vandenų mūšis 1362 m., kurio metu Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas su savo kariuomene sulaikė Aukso ordos pajėgas; Žalgirio mūšis 1410 m., kai buvo sutriuškintas vokiečių ordinas; nepelnytai primiršta, bet greičiausiai sąmoningai ilgą laiką nutylima pergalė prie Oršos 1514 m. – tuomet buvo sustabdytos gausios rusų pajėgos, besiveržiančios į Lietuvos gilumą. O Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, savo kariniais gabumais prilyginamas Napoleonui, su mažyte kariuomenės saujele Salaspilio mūšyje 1605 m. sutriuškino kelis kartus didesnę švedų armiją ir išgelbėjo Rygos miestą bei prieigas prie Baltijos jūros.

Visais amžiais lietuviai pasižymėjo ne tik kovine dvasia. Mokslininkai ir kultūros veikėjai įnešė didžiulį indėlį į visos Europos žinių aruodą, jų išradimai bei atradimai ir prieš kelis šimtmečius, ir mūsų laikais stebina ir kelia pagarbą. Štai 1634 m. Martynas Smigleckis parašė vadovėlį „Logika", iš kurio mokėsi Oksfordo universiteto studentai. Kazimieras Simonavičius 1650 m. išleido pirmą pasaulyje knygą, kurioje pateikė daugiapakopės raketos išradimą. Aviacijos Lietuvoje pradininkas Aleksandras Griškevičius 1855 m. įveikė žemės trauką savo sukonstruotu skraidančiu aparatu. Tai tik keletas žinomų žmonių, kurių darbai jau nebus užmiršti, tačiau kiek yra tų, kūrusių valstybę, apie kuriuos niekada nesužinosime, kurie istorinėje atmintyje neišliko.

„Ką pirmiausiai reiktų pasakyti užsieniečiui, besilankančiam mūsų krašte? Ogi tai, kad Lietuva yra piliakalnių žemė. Turime jų apie tūkstantį. Niekur daugiau nėra tokio tankumo" – kalbėjo L. Klimka. Apibūdindamas penkių etnografinių regionų ypatumus, jis taikliai įvardino, kas kiekviename jų yra unikalaus, būdingo tik tam Lietuvos kampeliui: Kurėnų vėtrungės, žemaičių žvėrių kaukės – totemai, medžio raižiniai, dzūkų archajiški papročiai, dainos, kaimai, aukštaičių verpstės, kryždirbystė, sutartinės, suvalkiečių darbštumas, išgelbėtos nuo išnykimo kanklės, vilniečių verbos ir pati žymiausia Kaziuko mugė... Iš tokių išsaugotų, perduodamų tiesiogiai žodiniais, vaizdiniais būdais ar archetipiniais simboliais, kurių reikšmės kartais jau tik nuspėjamos, vertybių ir susideda tautiškumas. Savitas lietuvių būdas, nepaisant visų karų, išlikęs taikus ir tolerantiškas kitų tautų atstovams, darbštumas bei kūrybiškumas, Lietuvos gamta su švaraus gėlo vandens telkiniais, derlingomis lygumomis ir miškingomis kalvelėmis, besikeičiančiais, vis kitokia nuotaikų kaita pasižyminčiais metų laikais – visa tai, profesoriaus nuomone, yra didžiausias mūsų turtas, kurį privalome saugoti, puoselėti, perduoti vaikams ir anūkams.

Klausydamiesi paskaitos, žmonės smalsiai apžiūrinėdami iš rankų į rankas leido dešimties medinių lapų knygelę – kalendorių su išraižytais runų rašmenimis. Jo originalas, pagamintas 1638 m., saugomas Kijevo universiteto bibliotekoje, o Lietuvos Nacionaliniame muziejuje galime matyti šio kalendoriaus kopijas, pagamintas 1857 m. Taip pat galima buvo pasigrožėti originaliu mediniu margučiu, išpuoštu mitiniais simboliais ir besidalinančiu į dvi dalis, simbolizuojančias pasaulio atgimimą. Po paskaitos vykusios diskusijos metu klausytojai istorikui uždavė nemažai jiems rūpimų klausimų.

Iš Dusetų L. Klimka parsivežė ne tik šiltus klausytojų ir bibliotekos vedėjos Elenos Gaižiuvienės padėkos žodžius ir nuoširdų kvietimą dar ne kartą sugrįžti su kitomis lekcijomis, bet ir lauktuvėmis – gardžius sūrius gerbiamam profesoriui dovanojo ūkininkės Giedrė Brogienė ir Nijolė Trumpienė, o kvepiantį ajerais duonos kepalą – Šlyninkos malūno šeimininkė Regina Veselienė.

Vilija Visockienė
Nuotraukos autorės