Turmante to dar NEBUVO!

Šiemet Metų knygos rinkimai, jau tapę tradiciniu Lietuvos kultūros įvykiu, vyksta jau dešimtą kartą. Akcijos idėja – pristatyti geriausius praeitais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius – vaikų, paauglių ir suaugusiųjų kategorijose.

Zarasų viešosios bibliotekos Turmanto filialas, dalyvavęs Skaitymo skatinimo priemonių projekte, laimėjo ne tik paauglių knygų penketuką, bet ir galimybę susitikti su šiai grupei rašančiu rašytoju. Bibliotekininkės Jelenos Gurskajos naujiena labai nudžiugino – mūsų mokykloje lankysis toks garbus svečias.

Vytautas Račickas, Lietuvos autorių teisių gynimo agentūros (LATGA) duomenimis, vienas populiariausių vaikų rašytojų, kasmet patenkantis į skaitomiausių autorių sąrašus. Patvirtindama tai, vaikų poetė Alma Karosaitė rašė: „O skaito jį jau kelios kartos, Nes geros knygos šito vertos“.

Prieš tris dešimtmečius išleidęs pirmąją knygą – žinomas tapo iškart. Rašytojo populiarumą iki šiol lemia tai, kad jis rašo vaikams apie vaikus – linksmai, net ir tada, kai įvykiai nėra linksmi. Jo knygose dažnai skaitantysis „suranda“ save – su švelniu humoro prieskoniu rašytojas piešia kasdienybės aktualijas: įvairiausių spalvų vaikystės akimirkas, išsiskyrusių šeimų tragizmą, vaiko išgyvenimus. Čia atsiskleidžia ir pirmosios meilės rūpesčiai, ir noras greičiau užaugti, ir nevisiškai suprantamas suaugusiųjų pasaulis... Ech, argi viską išvardinsi... Tačiau vaikas, suradęs tai, kas jam aktualu, suvokia: „kad jis ne vienas tokio likimo“ – todėl gyventi jam tampa šviesiau. Skaitytojo domėjimasis ir noras sužinoti: „o kas gi bus toliau?“, tampa paskata kurti. Taip atsirado ne tik Zuika... Viena po kitos pasaulį išvydo „Šlepetės“, Nippė, Jokūbėlis, Edvardukas...

Šiandien mūsų mokykloje – neeilinė diena: populiarus vaikų rašytojas Vytautas Račickas lankėsi Turmanto pagrindinėje mokykloje. O kad ši diena buvo tikrai ypatinga, matėme ne tik smalsumu spindinčias vaikučių akis, bet ir viduržiemį pražydusį topolį. Ir kas išdrįstų prieštarauti, kad topolis nežydi? Žydi, tikrai žydi. Ir dar – ne bet kaip... Margaspalviai jo žiedai – nepaprasti – įvariausių šlepetės dydžių ir formų. Ir jį pražydino mūsų mokyklos mokinukai. Megztos, popierinės, siūtos, siuvinėtos karoliukais, plastelininės, kailinės, pieštos ir spalvintos, žaismingos, ryškių spalvų ir santūrokos – visokių visokiausių šlepečių prigamino mokiniai, laukdami šio susitikimo... Ir iliustracijų, perskaičius V. Račicko knygą ar jos ištrauką, pripiešė – čia vėl atgijo Nippė, Zuika Padūkėlis ir kiti...

Rašytojas buvo maloniai nustebintas, išvydęs tokį Šlepečių medį – tai Turmanto pagrindinės mokyklos mokinių padėka už parašytas „Šlepetes“ (o jos net 6).
Paskaitęs ištraukų iš knygų „Berniukai šoka breiką“ ir „Gyveno kartą Lukošiukas“, pristatęs naujausias knygeles: „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ bei „Natas Muntus – mano draugas“, rašytojas mielai atsakė į vaikų pateiktus klausimus, dalijo autografus, bendravo.

Poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių“. Gaila, bet rašytojai labai dažnai neišgirsta jiems skirtų žodžių, kadangi perskaičius knygą, autoriaus nėra šalia... Taip ir lieka neištarta Padėka, nors dažnai knyga tampa draugu – ji kartu su Tavimi, kai sunku, kai skauda, kai gelia... Geros knygos gyvena su mumis, auga, bręsta...

Rašytojas išsivežė Atminimui ne tik turmantiškių mokinių sukurtų šlepečių, bet ir pajautimą, kad nuoširdūs kaimo vaikai tikrai lauks naujų kūrinių, o šis susitikimas įkvėps perskaityti dar ne vieną Jo knygą.

Parengė Giedrė MIČIŪNIENĖ
Nuotraukos: Dalios KOŽEMIAKINOS,
Denis BOGOMOLNIKOV,
Jelenos GURSKAJOS.