Išsaugota tiesa apie laisvės kovotojus

Rugpjūčio 14-ąją Zarasų viešojoje bibliotekoje vyko parodos „Išsaugota tiesa“ atidarymas. Tai prieš šešis dešimtmečius vykusių įvykių atgarsiai. 12-oje stendų pateikiama unikali partizanų veiklą ir gyvenimą atspindinti medžiaga, surinkta  Lietuvos muziejuose, Lietuvos ypatingajame ir Latvijos Valstybės archyvuose.

 Pasak vieno iš parodos autorių Klaudijaus Driskiaus, šią parodą ir Zarasų kraštą sieja ypatingas ryšys, nes veiksmas vyksta Zarasų apylinkėse. Kiekvienas stendas pasakoja bendrą, bet kartu ir atskirą temą. Todėl norintys studijuoti, pavyzdžiui, istoriją, šiomis temomis galėtų parašyti net disertacijas. VŠĮ „Tautos paveldo tyrimai“ sukurta kilnojamoji paroda „Išsaugota tiesa“ (Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinės dokumentai ir fotografijos, 1944–1958 m.) pristato Lietuvos žmonėms unikalų atvejį visoje valstybėje – pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvio Andriaus Dručkaus labai sudėtingomis sąlygomis išsaugotus ir mūsų dienas pasiekusius Vytauto apygardos „Lokio“ rinktinės archyvo (1944–1958) partizanų veiklos įsakymus, partizanų spaudą, laiškus, dienoraščius, fotografijas. Taip pat parodoje pateikta „Lokio“ rinktinės partizanų, ryšininkų, rėmėjų, tardymo apklausų protokolų, sekimo, trėmimo bylų medžiaga, fotografijos.  

Parodos pavadinimas „Išsaugota tiesa“ simbolinis. „Tos tiesios galėjo ir nebūti, tiesa galėjo būti ir kitokia. Galima sakyti, kad kilnojamoji paroda yra 2011 metais išleistos knygos „Sutemų keleiviai“ tęsinys. Knyga nuo kitų skiriasi, nes mes nerašėme atsiminimų, o pasakojome dokumentų kalba. Stendai atskleidžia vyksmą Antazavės apylinkėse, šile. Apie 80 vyrų 1944-ųjų metų rudenį susiburia į Lokio rinktinę ir susitelkia kovai,  – kalbėjo parodos autorius K. Driskius. – Pasakoti apie Lokio rinktinę nelengva dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – dėl istorijos šaltinių stokos. Partizanų dokumentų, kuriais būtų galima rekonstruoti išsamią rinktinės istoriją, nepakanka ir prie jų prieiti nevisada lengva. Kita problema – šaltinių, kuriuos sudarė represinių struktūrų darbuotojai, patikimumas. Trečia – iki šiol tiksliai nežinoma Lokio rinktinės veikimo teritorija. Aišku tik tai, kad Lietuvoje ji veikė Rokiškio, Zarasų, Utenos apskrityse, Latvijoje – Alūkstos ir Aknystos rajonuose.

Daugeliui kyla klausimas, kodėl paroda datuojama 1944-1958 metais. 1958 m. rudenį šiose apylinkėse paskutinis ginklus sudėjo partizanas, jūsų kraštietis Juozas Streikus. Streikų šeimynai yra skirtas atskiras stendas, nes ji Lokio rinktinės istorijoje paliko bene ryškiausią pėdsaką. Vos įžengus sovietų kariuomenei į Lietuvos teritoriją, karingu charakteriu garsėjęs tėvas Antanas Streikus su dviem sūnumis – Juozu ir Izidoriumi – sutelkė apylinkių vyrus į partizanų būrį, vėliau tapusį vienu svarbiausiu Lokio rinktinės padalinių.

Balys Vaičėnas – Liubartas – Pavasaris – ši asmenybė yra savotiška Lokio rinktinės vizitinė kortelė. Jis buvo vienas iš nedaugelio šio regiono partizanų vadų, ragavusių karybos mokslų.  B. Vaičėnas neblogai valdęs ne tik ginklą, bet ir plunksną, buvo pakviestas į rinktinės štabą ir paskirtas spaudos ir švietimo skyriaus viršininku. Partizanas, slapyvardžiu Pavasaris, 1945 m. liepos 28 d. paliko testamentą, kuriame apibendrino pasipriešinimo esmę išreikšdamas žodžiais: „Kritusieji už laisvę jus įpareigoja tęsti jų vestą kovą, kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras – kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikučių džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas. Atgavus laisves, tau,  Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, nebeatsirastų nei vieno išgamos lietuvio, kurių šiandien yra labai daug“.

Parodos atidaryme viešojoje bibliotekoje dalyvavo dar vienas parodos autorių Andrius Dručkus, Lokio rinktinės partizanas. Jis buvo vienas pirmųjų ryšininkių, kaupusių dokumentus. 1946 m. A. Dručkus vado sprendimu turėjo palikti ginkluotą kovą ir pasitraukti iš miško, tačiau buvo įpareigotas ir toliau telkti kovotojus ir saugoti atmintį apie partizanus. Jis padėjo partizanams gauti ginklų ir šaudmenų, parūpindavo popieriaus ir priemonių partizanų spaudai. Jam buvo patikėta išsaugoti ateities kartoms brangiausią turtą – dokumentus, fotografijas, laiškus, asmeninius daiktus ir Trispalvę.

1950 m. A. Dručkus buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą okupantų kariuomenėje, pateko į lagerio tipo statybos dalinį, stačiusį karinį aerodromą. Grįžęs į Tėvynę baigė Šiaulių pedagoginį institutą, įsidarbino mokytoju. Gyvendamas Kaune, jis sugebėjo išgelbėti nuo sunaikinimo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno karstus, beveik valandos trukmės unikalias prieškario Lietuvos kino kronikos juostas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis parsivežė gausią kruopščiai surinktą kolekciją į gimtąjį kraštą ir įsteigė Obelių muziejų.

Unikalios parodos „Išsaugota tiesa“ atidarymo metu skambėjo Dusetų kultūros namų moterų vokalinio ansamblio „Svaja“ atliekamos dainos.

Kviečiame aplankyti parodą, kuri Zarasų viešojoje bibliotekoje bus eksponuojama iki rugpjūčio 30 d.

Inga Cibulskienė,
Zarasų viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene
Nuotraukos autorės