Ratu apjuoskime Joninių ugnį

Birželio pabaigoje, Saulės grąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti, auga, švenčiama Rasos šventė, arba Kupolinės, Joninės.

Apie Rasos šventes apeigas rašė 16 – 17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar iki XIX a. Rasa senojoje tradicijoje – tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių.

Rasos apeigose ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui, kuris laikomas turinčiu galią apvaisinti žemę, suteikti jai jėgų, todėl burtai, magiški veiksmai buvo atliekami prie vandens arba su vandeniu.

Žolynai šiuo metu turi daugiausia gyvybinės jėgos, vaistažolės – gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eina rinkti žolynų – kupoliauti. Todėl kai kur šventė buvo vadinama Kupolinėmis.

Rasos šventė – tai ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus, duris, vartus.

Manoma, kad paparčio žiedas pražįsta vidurnaktį – vieną akimirką. Ieškoti reikia tyloje ir būti drąsiam, nes tyko pavojai.

Viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengta paroda „RATU APJUOSKIME JONINIŲ  UGNĮ“. Paroda plačiau supažindina su šios šventės papročiais, joms būdingomis apeigomis  ir tradicine jų reikšme.

Tikintys paparčo žiedu, gali patikrinti senolių patarimą: „Pačiame Joninių vidurnakty nueik girios gilumon, kur jau sodžiaus šunų lojimo nesigirdi, vidury papartyno šermukšnio lazda apsibrėžk trigumą ratą, jo vidury patiesk juodą skepetą, po puodu pavožk degančią žvakę ir lauk – gal ir užkris paparčio žiedas. Tuomet suprasi paukščių ir gyvulių kalbą (kaip ir Kūčių naktį), skaitysi žmonių mintis. Tą dovaną turėsi tol, kol skaudžiai nenusidėsi...“

Paroda veiks iki liepos 23 d.

Aldona  Kazlauskienė,
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė