Zarasuose viešėję prozininkai Herkus Kunčius ir Alvydas Šlepikas: „Gerai mes čia, Lietuvoje, gyvename, tik zyziame per daug...“

Vis ilgėjantys tamsūs spalio vakarai – puiki proga jaukiai susisupus atsiversti storesnę knygą namuose. O vieną tokių vakarų Zarasų viešoji biblioteka ir Rašytojų klubas pakvietė zarasiškius į garsinius skaitymus, tradicinį muzikos ir literatūros renginį „Prozos ruduo“. Jo metu tamsėjančiu rudeniu besiskundžiantieji tarsi buvo sudrausti – skųstis dėl oro ar tamsos turėtų būti gėda.

Be jokios abejonės, šie dalykai pilnutėlėje bibliotekos skaityklos salėje nuskambėjo tarp eilučių, Alvydui Šlepikui skaitant šiemet išleisto ir nemažai apdovanojimų pelniusio romano „Mano vardas – Marytė“ ištraukas. Stingdantis šaltis, pokaris, mirtys, prievarta ir paralyžiuojantis badas – štai kas yra baisu ir šiandieninėje Lietuvoje jau pamiršta.

Romano autorius pasakojo, kad iš pradžių buvo sumanęs statyti filmą apie vadinamuosius vilko vaikus – mažuosius Rytinės Prūsijos vokiečius, pokario metais tėvų išleidžiamus į nežinią vieniems patiems pėdinant į Lietuvą, kur už darbą ūkininkų sodybose gaudavo šiek tiek maisto. A. Šlepikas daug bendravo su šiais žmonėmis, surinko įdomios ir vertingos medžiagos. Sumanymui kurti filmą nepavykus, autorius nusprendė viską surašyti į knygą. „Tai pakankamai koncentruota knyga. Norėjau, kad nebūtų pernelyg žiauri ir stora, kad ją galėtų ir norėtų skaityti paaugliai“, – pasakojo rašytojas. Didžiuliam būriui skaitytojų dalindamas autografus, jis taip pat linkėjo meilės ir taikos...

Herkus Kunčius tradiciškai nesiskyrė su ironija ir skaitė, kaip pats sakė, „kada nors pabaigsimo“ romano „Svetimšaliai Kaune“ ištraukas. Tą vakarą jis citavo „auksinio Vilniaus laikuose“ užstrigusių romano herojų mintis, kaip gerai buvo kažkada, kokie tai buvo laikai, o dabar, štai, jau nieko gero...

Nors tematiškai prozininkų skaitytos ištraukos buvo ir labai skirtingos (viena apie žiaurią ir skaudžią, kita – apie aukštinamą žavingą praeitį), abi jos netiesiogiai skatino susimąstyti apie dabartį, šią trapią akimirką ir džiaugtis tuo, ką turime. Banalu? Tačiau kodėl tuomet taip sunkiai įgyvendinama?..

Pabandyti išgyventi akimirkos grožį tą vakarą ypač padėjo Zarasų Meno mokyklos auklėtinių Martynos Paradnikaitės (mokytoja Liudmila Vorobjova), Ūlos Dainytės (mokytoja Danguolė Petrašiūnienė) ir Salvijaus Aukštuolio (mokytoja Albina Pučkienė) atliekami muzikos kūriniai.

Virginija PUPEIKYTĖ,
Zarasų viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene

AUTORĖS nuotraukos.