Bibliotekininkai: nenorėti nieko išmokti yra nusikaltimas

2013 07 03

Zarasų viešojoje bibliotekoje gegužės pabaigoje skraidžiusias poezijos pavasario lakštingalas pakeitė būriai rimtų, žinių siekiančių pelėdų. Per mažiau nei mėnesį surengti du tarptautiniai teoriniai-praktiniai seminarai, aplankytos penkios modernios ir kūrybiškai veiklą organizuojančios bibliotekos, dar labiau sutvirtinti antrus metus trunkančio projekto „Skaitymas – IT – kūryba“ dalyvių (Zarasų viešosios ir Daugpilio Latgalės centrinės bibliotekos bibliotekininkų) ryšiai ir kompetencija.

Abu seminarus jungė tema „Vaikų skaitymo ypatumai ir kryptys“. Lietuvos bibliotekininkams gegužės 30-31 dienomis viešint Daugpilio Latgalės centrinėje bibliotekoje buvo pristatyti latviams vaikams skirti skaitymo skatinimo projektai ir programos, analizuoti jų skaitymo įpročiai. Latvių bibliotekininkams birželio 27-28 dienomis lankantis Lietuvoje, detaliai pristatytos analogiškos lietuviškos programos ir iniciatyvos.

Visur – tos pačios problemos

Vis labiau globalėjančiame (nors, ko gero, jau reikėtų sakyti – globaliame) pasaulyje skirtingose šalyse egzistuoja ta pati problema: vaikai knygų skaito mažai arba nebeskaito visai. Todėl bibliotekos ir patys bibliotekininkai į šį tyrimais patvirtintą faktą turi žvelgti kaip kūrybiško požiūrio ir sprendimų reikalaujantį iššūkį. Latvijos nacionalinės bibliotekos Vaikų literatūros centro vyriausioji bibliotekininkė Ilzė Čilipanė, skaitydama pranešimą „Berniukai – bibliotekų lankytojai“, atkreipė dėmesį, kad gausūs fondai dar negarantuoja didelio skaitomumo. „Labai daug lemia bibliotekos interjeras, vyraujanti atmosfera, bibliotekininko santykis su vaiku. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, kad 82% dirbančių tėvų norėtų daugiau laiko skirti šeimai, todėl biblioteka galėtų organizuoti bendras veiklas tėčiui, seneliui ir berniukui, kviesdama  mokytojus, rašytojus, verslininkus, politikus, žinomus žmones“, – idėjas bėrė I. Čilipanė.

Su jau įgyvendintu tokios idėjos pavyzdžiu zarasiškiai bibliotekininkai susipažino netrukus, apsilankę Latgalės centrinės bibliotekos „Zylutės“ filiale. Bibliotekos pavadinimas nurodo ir į pagrindinį, tariamą šių namų gyventoją – knygas skaitančią zylutę. Mažiesiems skaitytojams čia kiekvieną dieną skaitomas „Zylutės laiškas“, kuriame surašytos naudojimosi biblioteka taisyklės, primenama, kaip reikia saugoti knygeles. Naujiems skaitytojams įteikiama atmintinė su zylute, kurioje užrašytas bibliotekos adresas, telefonas, darbo laikas. Į patalpą, ant kurios sienų įsikūrę vaikiškų kūrinių herojai – skrendantis Karlsonas, stebuklingas žirgas, peliukas Mikis, varnas, elfai ir netgi pūškuojantis garvežiukas – veda spalvoto popieriaus pėdutės. Jos atsirado vykstant pamokai „Bibliotekoje gyvena knygos“, skirtoje pirmokėliams. Jomis keliaudami vaikai vaikščiojo po biblioteką ir sužinojo, kas yra skaitytojų aptarnavimo abonementas, skaitykla, susipažino su veikiančiomis parodomis. Mažiesiems lankytojams pati įdomiausia vieta yra Pasakų namelis, į kurį patekti galima tik atlikus įvairias užduotis – surūšiavus įvairius daiktus iš pasakų, įminus mįslę ar patiems pasekus pasaką.

Tėvų ir vaikų ryšiui stiprinti pritaikyta ir Rygos centrinė biblioteka. Čia suaugusiųjų grožinės literatūros ir vaikų literatūros skyriai yra vienoje patalpoje, kurią skiria iš molbertų sukurta mobili parodų vieta. Tėvai, atėję su vaikais, gali rinktis knygas grožinės literatūros fonde ir stebėti vaikus. O paaugliai gali rinktis knygas iš suaugusiųjų fondo.

Erdvės problemos kūrybiškai sprendžiamos ir Salaspilio bibliotekoje. Čia sienos tai „pastatomos“, tai vėl „išardomos“ atsižvelgiant į skaitytojų poreikį. Zarasų viešosios bibliotekos bibliotekininkai džiaugėsi, kad tokią praktiką galės įgyvendinti statomame bibliotekos priestate, kurio erdvės bus pakankamai didelės.

Sparnus išskleidusi gulbė?

Po pažintinio vizito Latvijoje kolegas pasikvietę į Lietuvą zarasiškiai bibliotekininkai taip pat turėjo ką parodyti. Šiemet duris atvėręs Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras Vilniuje negalėjo nepalikti įspūdžio.

Saulėtekio slėnyje pūpsantis itin modernios architektūros statinys (architektas Rolandas Palekas) yra atviras interpretacijai: vieniems jis primena riedulius pamiškėje, kitiems – sparnus išskleidusią gulbę, tretiems – atverstą milžinišką knygą. Vertinant šio pastato turinį, ko gero, logiškiausia būtų jį lyginti su atversta knyga: biblioteka yra atvira 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, čia gali užeiti kiekvienas. Be jokios abejonės, 7 aukštų pastate (2 aukštai yra rūsyje) netrūksta nei knygų, nei galimybių jas skaityti. Studentams įrengtos 803 darbo vietos, yra galimybė dirbti uždaroje kabinoje savarankiškai arba užsisakyti kambarį komandinėms užduotims drauge su kolegomis. Nepamiršti ir studentai, jau sukūrę šeimas ir auginantys mažylius – 6 darbo vietos skirtos būtent jiems. Tėvai gali ramiai studijuoti uždaroje kabinoje ir per stiklą matyti čia pat žaismingai įrengtame kambarėlyje žaidžiantį vaiką.

Tiek lietuvius, tiek latvius bibliotekininkus sužavėjo idealiai išpildyta nuostata čia kurti biblioteką, kurioje vartotojas jaučiasi gerai. Seniai praėjo tie laikai, kai prieš egzaminą ir taip išvargusį studentą skaitykloje seka bibliotekininko akis. Informacijos vadybininkė Ramunė Gedvilaitė pasakojo, kad sesijos metu studentai čia vaikšto kone su chalatais – skaito, studijuoja, bendrauja su kolegomis, užkandžiauja kavinukėje arba valgo savo atsineštą maistą tam specialiai skirtoje erdvėje. O tuo metu per visus septynis pastato aukštus aukštyn žemyn nedidukais bėgeliais važinėja konteineriai, pilni knygų – vieni važiuoja pas studentus, kiti grįžta į vadovėlines ir saugyklas.

Pasimatymas ant palangės Pilaitėje

Apsilankymas Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre buvo tarsi išpildyta kiekvienos šiandieninės bibliotekos vizija: ateityje taip bus visur. Tačiau šiandien situacija ne tokia linksma ir reikia daug jėgų sprendžiant daug žemiškesnes problemas. Naujai pastatytame Pilaitės filiale jomis pasidalijo energingoji Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos direktorė Rima Gražienė – apie butuose įkurtas mažas bibliotekėles, apie kovas dėl jų finansavimo ir valdininkų abejones dėl jų reikalingumo apskritai. O kad biblioteka buvo ir yra reikalinga, rodė čia pat žaidžiantys atostogaujantys vaikai, vaikiškais užrašais numarginta „Pasimatymų palangė“, piešiniais aplipintos sienos. Vaikai ateina čia pabūti, pabendrauti, praleisti laiko. Mikrorajono biblioteka yra šalia namų, vaikų kelionė iki knygos tetrunka vos kelias minutes.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad Zarasų ir Daugpilio (Latvija) bibliotekininkų išvažiuojamasis seminaras į Vilnių buvo lyg saldus įspūdžių desertas po rimtų ir turiningų teorinių paskaitų.

Apie knygų ir technologinių „žaislų“ kovą

Dieną prieš tai (birželio 27-ąją) Zarasų viešojoje bibliotekoje seminaro dalyviai klausėsi psichologės Zitos Vasiliauskaitės pranešimo „Šiuolaikinių vaikų ir paauglių psichologiniai ypatumai. Kūrybiškumas – vaistas sielai“. Ji analizavo šiuolaikinio vaiko ir paauglio pasaulį per psichologinius poreikius. Kad vaikas būtų laimingas, turi būti tenkinami jo psichologiniai poreikiai. Vaikas turi būti gerbiamas, jausti supratimą, savigarbą, paramą, svarbiausia – jaustis mylimu.

Lektorė analizavo šiuolaikinio jauno žmogaus vidinį pasaulį, remdamasi Dono Tapscotto  knyga „Gimę skaitmeninėje eroje“, tyrinėjančioje pirmosios  žmonių, gimusių  skaitmeninės technologijos  amžiuje, kartos, sąlyginai pavadintos „skaitmenine karta“, ypatumus. Šiai kartai būdingos kitokios psichologinės ypatybės, išskiriančios ją iš kitų. Jie reikalauja laisvės ir pasirinkimo visose gyvenimo srityse. Ankstesnės kartos vartojo masinės gamybos produktus. „Skaitmeninė karta“ nori vartoti produktus, pagamintus atsižvelgiant į jų asmeninius poreikius. Internetinės informacijos srautuose pateikiama gausybė prieštaringos informacijos, bet šios kartos  jaunimas išmokęs kritiškai įvertinti viską, kas jiems pateikiama. Jie puikiai jaučia melą, greitai atpažįsta apgaulę. Versle jie siekia sąžiningumo. Jie gali atleisti nuoširdų paklydimą, bet niekada neatleis sąmoningo melo ar sąmoningai pažeistų etikos principų.  

Šiandienos jauni žmonės išaugo naujomis bendravimo ir sąveikos sąlygomis, kurios išeina gerokai toliau už komandinio darbo arba socialinės veiklos ribų ir imasi bendro kūrybinių darbų (vienas pavyzdžių yra „Vikipedija“). Šiandien darbo ir laisvalaikio ribos dažnai neryškios, nes naujoji karta moka ir nori  pasilinksminti net darbe. Štai kodėl „Microsoft“ ir „Google“ darbuotojams leidžiama žaisti kompiuterinius  žaidimus darbo vietoje. „Skaitmeninė karta“ tiki, kad gyvenime viskas turi vykti greitai, nes juos supa greitos ryšio ir komunikacijos  priemonėmis, juos nervina lėtumas. Ši karta nuolat trokšta naujovių ir negali gyventi be naujausių technologijos „žaislų“.

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro atstovės – Informacijos skyriaus vedėja Ilma Mankevičienė ir direktorė Aldona Augustaitienė – apžvelgė skaitymo skatinimo programas Lietuvoje. Centro skyriaus vedėja Ona Kaladienė pakvietė bibliotekininkus į praktinius užsiėmimus, kurių metu dalyviai rengė projektus ir varžėsi dėl tariamo 10 tūkstančių litų finansavimo.

Grupėse dirbę bibliotekininkai netrukus pateikė daug gražių, spontaniškai kilusių idėjų, kaip į bibliotekas pritraukti kuo daugiau žmonių ir skaitymu sužavėti kitus. Latvių bibliotekininkai, nemažai laiko sugaištantys transporto kamščiuose, pusiau rimtai, pusiau juokais siūlė išnaudoti automobilyje laiką gaištančių potencialių skaitytojų dėmesį ir vilioti juos naujomis knygomis tiesiog prieinant gatvėje. Didelio susidomėjimo sulaukė skaitymo gyvūnams idėja – juk jie yra ištikimiausi vaikų draugai, niekada nekritikuojantys ir visada įdėmiai išklausantys. Diskutuojant apie sumanymą rengti kūdikių skaitymus suprasta, kad vienu metu į biblioteką galėtų ateiti iš karto mažiausiai trys žmonės – kūdikis, jo mama ir tėtis, o galbūt ir brolis ar sesė.

Ar turi ką skaityti mūsų vaikai?

Literatūrologė Danguolė Šakavičiūtė pristatė ir kritiškai įvertino vaikų ir paauglių auditorijai skirtą literatūrą. Kalbėdama apie lietuvių vaikų literatūros ypatumus, supažindino su vaikų literatūros žanrų dinamika, lygindama knygų turinio ir iliustracijų santykį. Iliustracijos knygose vaikams yra labai svarbios, nes jose atsispindi emocijos. Lietuvoje leidžiama pakankamai daug knygų su iliustracijomis patiems mažiausiems vaikams. Lektorė išskyrė tris tokių iliustruotų knygų kryptis: orientavimąsi į (idealizuotą) praeitį,  rinkos poreikius  ir modernėjimo.  Nagrinėdama K. Kasparavičiaus, L. Šalčiūtės, L. Dūdaitės. R. Jovi, L. Žutautės, M. Smirnovaitės knygų, skirtų jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, iliustacijų ir teksto santykį, lektorė ne tik supažindino su šių populiarių autorių kūrybos stiliumi ir iliustracijų tematika, bet  atkreipė dėmesį, kad mažai eksperimentuojama, neišeinama iš siauros tematikos rėmų, stengiamasi išvengti sudėtingesnių temų.  Sudėtinga situacija su poezija vaikams – nesant naujų šio žanro talentų prarandami skaitytojai, tai tampa bendrakultūrine poezijos skonio pojūčio netekimo problema. O be poezijos negalima pajusti kalbos harmonijos pilnatvės.  

Prozos knygose vaikams galima rasti daug idėjų ir formų. Lektorė analizavo G. Morkūno, V. Palčinskaitės, V. Račicko, Vyt. V. Landsbergio, M. Jonučio, N. Marčėnaitės, V. Vaitkutės knygų turinį, iliustracijas parodydama jų privalumus ir minusus.  Lietuvoje trūksta gerų knygų paaugliams. Jau išleistose esti daug paviršutiniškumo, sudėtingos problemos pateikiamos per daug supaprastintai. Nesant konkurencijos pralaimima verstinei literatūrai. Lygindama lietuvių ir verstinę literaturą, D. Šakavičiūtė atkreipė dėmesį, kad Lietuvos jaunimo kultūra nelabai žvalgosi į praeitį, o emigrantai drąsesni. (pavyzdžiui, R.Šepečio romanas „Tarp pilkų debesų“ ir A. Tapino „Vilko valanda“).  Skaitymo kokybei gerinti reikalingos skirtingos strategijos ir taktikos: knygos reklamos konkursai, inscenizacijos, vakaro ir nakties skaitymai, knygų ekranizavimas, pasakotojų konkursai ir t.t. Specialistė negailėjo šiltų žodžių geriausiems ir pažėrė daug kritikos lėkštiems ir beskoniams leidiniams.

Vasara – ne tik atostogų metas. Tai metas, kai daug smagiau keliauti pas kolegas ir dalytis tuo, kad pribyra į kasdienybę eilinėmis darbo dienomis. Abi projekto šalys šių seminarų metu atliko tiek svečio, tiek šeimininko vaidmenį, pasinaudojo galimybe mokytis tiek iš kitų, tiek iš savęs.

Seminarai įgyvendinti iš projekto SKAITYMAS – IT – KŪRYBA lėšų, kurį finansuoja Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa pagal 2007-2013 m. Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslą ir Zarasų rajono savivaldybė.

Parengė Virginija PUPEIKYTĖ,
Zarasų viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene

AUTORĖS, Barbaros Gattone ir Danutės Kiltinavičienės nuotraukos.

Daugiau seminaro akimirkų rasite FOTOGALERIJOJE.